—PRIEŠ SKAITANT SKYRIŲ BŪTINA PASKAITYTI—
Sveiki sveiki. Šiandienos įrašas, kiek skirtingas nuo visų kitų, kadangi čia patalpinsiu juodraštinę versiją savo rašomos knygos, kurios pavadinimas “Merginos vardu Miyuki istorija”. Dėl pavadinimo nenusprendžiau, ar tai galutinis variantas ar ne, tad palieku dar apgalvojimui.
Tiesą sakant, knygos rašymas, kiek užsitęsė, kadangi keičiau gyvenamąją vietą ir aplinką, todėl tai dėl vienokios ar kitokios priežasties neturėjau laiko būtent savo šiam projektėliui. Bet patikinu, kad knyga bus užbaigta ir tikiuosi ją išversti į anglų kalbą.
Kol kas tai tik juodraštinė versija, kadangi yra daug tokių dalykų kaip vertimai, kurie manau, čia nelabai tinkamai naudojami, kadangi juos skaitant nusitraukia pati turinio mintis. Taip pat, galvoju dėl vardų… gal juos pakeisti? Žiūrėsim.
Yra ir kitokių niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti: minties ir logikos klaidos, bei žinoma stilistika.
Konsultavausi su keletą žmonių, ką ir kaip reiktų keisti. Priėmiau jų konstruktyvią kritiką ir prisidėjau pilną pataisymų ir idėjų, ką reiktų pakoreguoti.
Į tinklalapį žadu įdėti šios knygos tris pirmus skyrius, kad būtų kaip įžanga į tai, ką noriu papasakoti, bendras suvokimas, apie ką ši istorija ir kaip viskas vyks… žinoma, viskas nebus atskleista greitai, o jei atvirai ir pati nežinau, kaip visa tai baigsis ar kiek knyga turės skyrių… pačiai net įdomu pasidarė. 🙂 Aš visada pradėdama rašyti, niekada nežinau, kas ir kaip pabaigoje bus, ar kaip visas vyksmas vystysis. Mano rankos tik pačios spaudo klaviatūros klavišus be didelių apmąstymų. 🙂
Kodėl sugalvojau įdėti būtent tris pirmus skyrius? Atsakymas paprastas. Kad gal kažką “užkabliuočiau”, o ir žinoma, tikiuosi gauti kažkokio atsako, ką reiktų keisti, pridėti ar kur dar patobulėti. Ar šiaip gal idėjų kažkas pažers, kad galėčiau toliau judėti į priekį bei plėtoti visą istoriją. 🙂
Kaip sakoma, kad pagyvensim ir pamatysim, kas bus. O kad kažkas bus – tai tikrai. Smagaus ir turiningo skaitymo.
Iki kitų kartų!
1 SKYRIUS: LEMTINGAS SUSITIKIMAS
Nors ėjo jau šešiolikti mano gyvenimo metai, bet per visus tuos metus jaučiausi negyva, it kokia vaikščiojanti iškamša ir būtent tik tada pajutau, kad pradedu gyventi… tik po to, kai bandžiau nusižudyti, nes viskas pasisuko ne taip kaip tikėjausi.
Stovėjau aš ant tilto, nors buvau ir jauna, bet mintyse mirties gaidą nešina. Akimis nužvelgiau tik tamsų ir slogia nuotaika apimtą dangų ir tyliai sau po nosimi sumurmėjau:
– Sudiev, šitas pasauli ir susitiksime anapus,- tai tarusi užsimerkiau ir šokau nuo jo. Pajutau tik šaltą vandenį, kuris skalavo mano kūną ir jau senai mirusią širdį. Dar girdėjau kažkieno šūksnius, bet jie buvo tarsi sugadinta melodija, kurią mano esybė atsisakė išgirsti. Visi pojūčiai blėso ir paskutinė mintis toptelėjo galvoje“ „na ką, čia turbūt viskas“. Ir aš praradau sąmonę.
Maniau, kad tai mano pabaiga, bet tai buvo tik pradžių pradžia. Tik nuo tada mano gyvenimo knygos puslapiai pradėjo pilnėti, kurie prieš tai buvo tik baltučiai lapeliai tarsi drobulė, kuri kažkur pamesta ir niekam nereikalinga, o gal net visai pamiršta, kad tokia yra..?
***
– Mikado, kažin, ar tikrai jai viskas gerai?,- mąstydamas garsiai ištarė Yukihiko.
– Ji jau trečia diena nepabunda. Bet aš tikiu, kad viskas bus gerai, nežinau, kodėl, bet turiu tokią nuojautą,- tarė Mikado.
Kaip tik po šių žodžių atgavau sąmonę. Pramerkiau akis ir pamačiau prie lovos stovint du vaikinus, kuris… kuris vienas iš jų atrodė tarsi aš tik vyriškoji versija!
– Ar tai rojus? O tu mano Angelas sargas?,- atsisukusi į tą vaikiną, kuris atrodė, kaip aš tariau ramiu balsu.
Jis draugišku žvilgsniu pažvelgė į mane ir nusišypsojęs tarė:
– Kad ir kaip bebūtų gaila, bet čia dangiškųjų būtybių nepamatysi. Mes esame Araki rezidencijoje.
Kai tik žadėjau jo klausti kito klausimo, kai į kambarį įėjo kitas žmogus.
– Sveika, kaip jautiesi? Aš esu Araki šeimos gydytojas. Kai nugirdau, kad prabudai, atskubėjau čionai.
– Man viskas gerai, tik nesuprantu, kaip aš čia patekau.
– Viskas labai paprasta, – pradėjo pasakoti Yukihiko ir tęsė,- matai šitą vaikiną, kuris tarsi tavo kopija? Tai štai, jis vardu Mikado, ir kai mes kartu mėgavomės saulės šiluma, pamatėme tave šokant nuo tilto ir jis nė nemirktelėjęs bėgo tavęs gelbėti. Tada iš nuostabos nustėrome, kai pamatėme, kad jūs tokie panašūs, identiški tiesiog. Norėjome ilgai iškvosti, kas ir kaip, bet teko laukti kol atsibusi. Tai va, esi Mikado skoloje savo gyvenimą.
– Nebūtina taip šiurkščiai kalbėti, Yukihiko. Viskas palaipsniui,- ir Mikado priėjęs prie manęs uždėjo savo ranką man ant galvos ir paglostė. Tada jo veide pasirodė skausminga išraiška ir jis parkrito žemėn.
– Ar tau viskas gerai?,-sušukau.
– Taip, man viskas gerai, tik truputį pasidarė silpna, bet viskas gerai.
– Jaunuoli, kai turėsi laiko, užsuk pas mane, kad apžiūrėčiau, – tai taręs daktaras išėjo pro duris savais reikalais.
Sunerimau dėl jo ir norėjosi viską išsiaiškinti, nes tiesą pasakius, buvau šoke, kadangi ne kiekvieną dieną gali pamatyti į save panašų žmogų. Na ką jau ten panašų, o gi identišką! Bet mąsčiau, kad vis dėlto turi būti kažkoks logiškas paaiškinimas.
Tuo metu kambario duris pravėrė pats Araki rezidencijos galva, o su juo į patalpą įsmuko dar keletas jaunuolių.
– Sveika, nepažįstamoji. Leisk man prisistatyti. Aš esu Araki rezidencijos šeimininkas. Mano vardas yra Akira. O koks tavo?
– Malonu ir man,- nedrąsiai tariau,- aš Miyuki. Tiesiog Miyuki.
– Taaaaip, tavo panašumas į mūsų Mikado tikrai stulbinamas. Tarsi žvelgtumei į veidrodį. Kol visa tai išsiaiškinsime, kas kaip ir kodėl, gali pasilikti čia, jei nori. O dabar, jaunimas, čia per daug žmonių susirinkome. Leiskime mūsų jaunajai viešniai pailsėti.
– Man viskas gerai. Ačiū,- ir bandžiau keltis iš lovos,- aš noriu pamatyti dangų. Mikado, palaikysi kompaniją?,- nusišypsojau jam.
– Būtinai.
Kiti išėjo ir paliko mus du. Jie nujautė, kad turime vienas kitam daugel klausimų, kad norime sužinoti vienas apie kitą daugiau, kad suprasti visa tai, kas vyksta.
Tik pradarius kambario duris, iškart atsivėrė vaizdas į sodą, kuriame buvo pilna bonsai medelių, girdėjosi upeliuko čiurlenimo aidai, paukščių balsai… matėsi nedidukas tiltelis ir aplink visur buvo žalia žalia, o pačiame viduryje karaliavo didis sakuros medis, kuris buvo pačiame žydėjimo įkarštyje. Gėrėjausi dienos gražumu ir skaidrumu, kokio dar nebuvau mačiusi. Mano akys žibėte žibėjo.
Mudu su Mikado nukulniavome link sodo puošmenos – sakuros ir atsisėdome. Tyliai stebėjome kaip ji žydi ir džiugina aplinkinius savo grožiu.
Tuo metu liokajus atnešė mums žaliosios arbatos, kurią paragavus pokalbį pradėjau.
– Koks nuostabus arbatos aromatas ir skonis.
– Miyuki, aš…
– Turbūt nori sužinoti, kodėl priėmiau tokį sprendimą ir smalsu, kodėl mes tokie identiški,- tada priglaudžiau savo ranką prie jo skruosto ir paglosčiau, o tai darydama tęsiau aš savo mintį,- Visų pirma, pradėsiu nuo to, kad nežinau, kodėl mes identiški, bet ta mintis manęs visai negąsdina. Priešingai. Nes visą gyvenimą turėjau tokį jausmą, kad kažko laukiu. Gal laukiau būtent šios akimirkos?
Jis ramiu veidu pažvelgė į mane ir nutraukęs mano mintį dėstė, ką norėjo pasakyti:
– Visų pirma norėjau tik pasakyti, kad nespausiu tavęs ir neprašysiu papasakoti visko, kas ir kaip. Aš tikiu tavimi ir tikiuosi, kad kažkada tu manimi patikėsi. Ne dabar, ne rytoj, bet palaipsniui. O kol visos puzlės dalys įgis pavidalą, nuo šiol gali mane vadinti onii-chan (aut. pastaba: „onii-chan“ japoniškai reiškią „brolis“), o aš tave onee-chan (aut. pastaba „onee-chan“ japoniškai „sesuo“), jei tu nieko prieš.
– Žinoma, kad ne!!,- šūktelėjau ir pridūriau linksmai,- onii-chan.
– Žinai, aš pas Araki atsidūriau taip pat gan atsitiktinai. Mano istorija, kiek skiriasi, bet prie rezidencijos namo vartų kažkas mane paliko. Be jokių žinučių su mano vardu ar kilme, nieko. Pats nesenai tai sužinojau, bet esu labai dėkingas Akira, kad vis dėlto man leido čia augti ir gyventi. Mudu šiandien sutariame kaip tikri broliai, aš jam skolingas visą savo gyvenimą.
– Likimas!,- iškart ištariau.
– Jau vakarėja. Laikas eiti vidun. Tau reikia pailsėti, dar nepilnai atgavai jėgas.
– Gerai, tik noriu, kai kur tave nusivesti, į man labai svarbią vietą.
– Sutarta.
Tuo metu, kai aš pasisukau eiti į kambarį, Mikado nuskubėjo pas Akira, kuris jo jau laukė savo darbo kabinete.
Įėjus Mikado pro duris, Akira žvilgsnis iškart nukrypo jo link ir nė nelaukdamas pradėjo pokalbį:
– Taigi, Mikado, pradėk. Žinau, kad matei viziją, kai buvai uždėjęs ranką ant Miyuki galvos. Ar galima ja pasitikėti?
– Tai, ką mačiau… mačiau jos praeitį, kuri kupina skausmo, vienatvės jausmo, netekčių ir nusivylimų. Ne viską galėjau įmatyti ar suprasti, bet galiu pasakyti tik tiek, kad jai teko daug ką iškentėti.
– Neprašysiu, kad man paminėtum tiksliai, kas ir kaip ten buvo, nes manęs, jei atvirai tai nelabai jaudina. Man svarbiausia buvo sužinoti ar ji patikima, o po to viskas susidėlios savaime. Bet jei tu sakai, kad ja galima pasitikėti, tada nieko kito ir nebelieka, kaip tik nelaimingai merginai pagelbėti ir pagaliau įminti mįslę, kodėl jūs tokie vienas į kitą panašūs.
Mano pačios pieštą šių dviejų veikėjų prototipą galite rasti čia: Miyuki ir Mikado.
Antrą skyrių galite skaityti čia 2 skyrius: Šventoje žemėje ne visiškai šventi įvykiai, o trečią skyrių galite rasti čia 3 skyrius: Nauja pradžia – nauji iššūkiai.