Menu Close

Kai palieki dalelę savęs to nė pats nežinodamas….

Įlipus į traukinio vagoną, jame pasklinda rytmetinės arbatos kvapas, kuris palengva susimaišo su kavos skoniu ir tvyroja savitai saldžiarūgštis kvapas,- tokios pirmosios mintys man brėkštelėjo įlipus vidun kol susiradau savo sėdimąją vietą. Atsisėdus ir patogiai įsitaisius, išsitraukiau knygą, kurią vis skaitinėjau apie tai, kaip reikia išsaugoti savo tikrąjį „aš“…

Dažnai susimąstau, o kas gi tas tikrasis „aš“,kaip reikia jį atrasti ir suprasti, ar ten tikrai tavasis „aš“, o ne primesta nuomonė… ir pamažėle atsidūstu,- juk šiame amžiuje labai sunku išlaikyti savo tapatybę…

Nors ir buvau giliai susimąsčiusi, bet kaip tik tuo momentu pakėliau akis ir pamačiau rūką, kuris vis bando apkabinti žemę, o saulė prasiskverbti pro jį vis vydama lauk ir pati bandydama pabučiuoti žemelę… taip ir norėjosi įamžinti šią akimirką, juk niekas nėra amžina, bet su draugo fotoaparato pagalba galima tai padaryti, tik deja, šiandien jo kaip tyčia su savimi neturėjau…

Tuo pačiu metu mano žvilgsnį pagavo kiti kupė esantys žmonės: vaikinas, kuris nedrąsiai vis žvelgia į merginą ir nedrįsta jos užkalbinti… moteris su didele skrybėle, kurios viena dalis dengta plunksnomis, o kita nusagstyta mažais swarovski kristalais, kurių žėrėjimas ir patraukė mano dėmesį.

Vagonas taip pat pilnas studenčiokų, kurie vis juokauja tai apie vieną, tai apie kitą, kad net balsai vis nerimsta. Žvalgydamasi nusišypsau, – juk tai svarbiausia! Mes žmonės mokame daryti įvairiausias grimasas, rodyti emocijas… tai įrodo, kad mes esame gyvi! Nusišypsau dar kartelį, nes man tai atrodo labai žavu.

Užsidedu ausinukus ir bandau toliau „kramtyti“ knygos puslapius, bet mintys to daryti vis neleidžia. Mano galvoje didelis jų raizgynas, kuris išsiraizgęs į daugybę mažyčių gijų.

Vėl pakeliu galvą ir žvalgausi. Tada suprantu, kad kiekvienas iš čia esančių, įlipa į traukinį su sava praeitimi, kurią kartkartėmis išduoda žmogaus veido išraiškos ar jo apsirengimas… ir  kiekvienas iš mūsų paliekame bent dalelę savo istorijos čia, traukinyje, kur nugyvenam, rodos, labai mažą savo gyvenimo dalelytę, kuri atrodo tik pirštų spragtelėjimo trukmės. Ir kartais rodos, kad nieko iš tiesų mes nepaliekame, bet lieka mūsų auros dalis… mūsų prisilietimai bei įvairūs prisiminimai.

Staiga mano žvilgsnis nukrypsta lango link. Ak, kokia žiema nuostabi, vis pagalvoju. Saulutė vis bando pavyti traukinio kupė ir nusišypsoti, bet traukinys ir vėl bent truputį pabėgėja priekin kol mes stotelėje nesusiduriame akis į akį, o tada trumpam ir vėl žaidžiame su saule gaudynėmis, kai traukinys pajuda kitos stotelės link.

Pagaliau įninku skaityti knygą, kol neišgirstu kontrolierės balso, kad jau atvykome į kelionės tikslo paskutinę stotelę. Prieš išlipant dar nužvelgiu visiškai tuščią traukinio kupė ir prisimenu, kad dar nesenai čia vyko veiksmas… bet šitos akimirkos gyvenimas tuoj pakeis kitų žmonių gyvenimu, kurie taip pat kažką įneš į šį traukinį ir paliks mažą dalelę savęs to nė patys nežinodami…

One of the train stations in Berlin

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

error: Content is protected !!