Menu Close

Kelionė į save

– Viskas man taip nusibodę, kad tingisi net ir egzistuoti. Kam aš išvis šitame pasaulyje? Ar kas nors mane pastebi ir mato? Ar aš kam nors reikalinga? Juk pasaulyje tiek daug žmonių… ir turbūt, jei dingčiau iš šio pasaulio niekas nė nesuprastų, o ir pusiausvyra visai nesusvyruotų,- garsiai sau galvojau prieš einant miegoti kol pagaliau užmerkiau akis ir užmigau.

Kitą rytą „plavinėdama“ visai be tikslo tarp aukštų miesto mūrų, kurie tarsi aukštos ir stačios uolos, nejučia atsidūriau prie vienos kavinukės su užrašu „Okultizmas. Susidomėjai? Užeik.“ Ir ilgai negalvojusi smalsumo vedina pravėriau aš jos duris… duris kavinės, kuri iš pažiūros buvo kaip visos…

Įėjus vidun net nebuvo galima suvokti, kad ši vieta skiriasi kažkuo nuo kitų: buvo pilna žmonių, kurių linksmas šurmulys užliejo visą kavinės erdvę. O ir padavėjos atrodė normalios. Visiškai jokio okultizmo, kas mane nustebino, nes tikrai tikėjausi, o gal net ir vyliausi, kad kažkas su tuo susiję bus, nors ir nenorėjau to pripažinti.

Priėjau prie baro, ir kai jau norėjau užsisakyti kažko šalto, kadangi nuo kaitrių saulės spindulių mane labai troškino. Bet priėjus prie baro man nereikėjo ištart nė žodelio, kai barmenė kreipėsi į mane:

– Panele, atrodo, kad Jūs čia ne veltui atė Manau, kad Jums mūsų šeimininkė galės padėti. Prašau, eikite su manimi.

Neištariau nė žodžio, nors nenujaučiant pradėjo virpėti širdis, bet sukaupusi drąsą, kažkodėl ryžausi sekti jai iš paskos, nes būdama maža šiek tiek domėjausi okultizmu, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, kas čia dabar bus…

Už baro buvo laiptai, kurie vedė žemyn, o nusileidus įėjome į patalpą, į kurią negalėjo patekti net menkiausias saulės spindulėlis. Aplink buvo vien juoduma it tamsiausią naktį, kai tik staiga priešais mus kažkas sušvytėjo ir kambarys greitai prisipildė šviesos bei žvakių kvapo.

– Neblogi specialieji efektai,- pagalvojau sau, o apsižvalgius pamačiau, kad viduje vyravo juoda spalva, buvo daug kryžių ir kryželių, kaukolių ir dar visokio „bieso“.

-Štai ir susitikome, lauktoji viešnia,- pasigirdo balsas ir į kambarį įėjo vidutio amžiaus moteris, kuri vilkėjo prigludusią ilgą juodą suknelę, kuri tik dar labiau išryškino jos grakščią figūrą. O makiažas puikiai priderintas prie apdaro, kuris pabrėžė jos pilkas ir žėrinčias akis, o raudonas lūpdažis tik dar labiau „padarė“ jos veidą dramatiškesnį ir įnešė spalvų į jos įvaizdžio kūrimą.

Vien stebėdama ją ir jos grakščią eiseną visai neišgirdau, kad ji į mane kreipėsi, kol neapsižvalgiau, jog barmenės nebeliko ir patalpoje pasilikau tik aš ir toji grakščioji mergina, kuri atrodė, jog ne iš žemiškojo pasaulio kilusi, bet nužengusi tiesiai iš pasakos…

Priėjusi prie manęs ji tarė:

– Sveika, mieloji.š esu šios vietos šeiminkė ir įkūrė Mano vardas Mimi. Eisiu iškart prie reikalo. Žinojau, kad šiandien pasirodysi mano kavinukėje. Taip pat, žinau, kad tave konfrontuoja įvairios negatyvios mintys, kurių sunku atsikratyti, kurios tavęs nepaleidžia ir aplanko kiekvieną dieną. Puikiai suprantu, kad tave jos laiko tarsi tu būtum susaistyta grandinėmis ir įkalinta narvelyje. Jautiesi nepilnaverte ir galvoji apie pasitraukimą iš gyvenimo. Bet prieš žengdama šį žingsnį gerai apgalvok ar tikrai to nori… ar tikrai tai visko sprendimas. Todėl turiu tau vieną pasiūlymą. Duosiu galimybę pasikalbėti tau pačiai su savimi ir išsiųsiu tave į kelionę… keliausi ten, kur niekas kitas nukakti negali… kur gali atsidurti tik tu… tavo svajonės ir viltys bei nuoskaudos persipins, kur laikas neegzistuoja. Tai vieta, kur galėsi būti atvira sau ir pasverti, kokiu keliu nori eiti ar visai išnykti kaip dūmas ir nepalikti jokio antspaudo šiame gyvenime.

Jai nutilus nelabai norėjosi tikėti, ką ji šneka, bet vietoje to, kad neigčiau jos pasakymą, aš atsakiau:

– O kas Jums iš to? Turbūt turėsiu sumokėti daug pinigų už tokį seansą,- kiek apatišku balsu tariau.

Ji tik nusišypsojo ir atsakė:

– Po seanso galėsi pati viską įvertinti ir susimokėsi tiek, kiek pati manysi, jog esą

Tada ji mane paguldė ant senovinio krėslo, uždegė smilkalus, kurie turėjo itin aitrų kvapą ir dar nebuvo tekę tokių uostyti bei liepė man užmerkti akis, o pati murmėjo kažkokius keistus žodžių kratinius, kurių nesupratau, bet ir net nebandžiau suprasti. Tik jutau, kaip mano kūnas lengvėja, o akys sunkėja.

– O, atrodo prabudau. Kažką ten tolumoje matau. Tai mama ir aš, kai buvau maž Pamenu, kai nukritau nuo dviračio, o ji mane guodė ir apkabinusi prie savęs spaudė bei kartojo, kad viskas bus gerai ir greitai nubrozdinimai dings. Įdomu, kaip ji begyvena, senai besimatėme,- susimąsčiau.

Staiga vaizdas pasikeitė, kuriame jau mačiau nebe motulę, o tėtį, kuris mane už rankos vedėsi į atrakcionų parką… taaaaip, tądien aš buvau tikrai laiminga. Mudu šypsojomės tiek, kad net paskaudo žandai, bet net ir tada lenktyniavome, kas ilgiau išlaikys šypseną, o parėjus namo mamai rodėme nuotraukas bei pasakojome apie dienos įvykius bei didžiuosius nuotykius, kurių buvo apstu.

Ilgai netrukus ir šis vaizdinys ėmė blukti ir keisti kitu. Matėsi klasės kambarys, kuriame sėdėjau ir linksmai diskutavau su istorijos mokytoja, kuri nuolat man mielai pažerdavo įvairiausių patarimų, kai nueidavau su savo klausimais apie tam tikrą temą. O štai ir vėl, prieš akis jau kitas vaizdas. Šįkart mačiau jūrą ir krantą, kuriame sėdėjau su vienu vaikinu, kuris buvo mano pirmoji meilė ir man tądien pasiūlė draugauti…  po to dideliu greičiu, kad net man nespėjus mirktelėti vaizdas vėl šmystelėjo visai kitas, kuris buvo visiškai kitoks nei man prieš tai matyti. Jei atvirai, jo dar visai nebuvau regėjusi, nes tai buvo… tai buvo mano pačios laidotuvės! Net protu nesuvokiama. O gal aš jau tikrai viena koja kitame pasaulyje? Ar aš to ir nenorėjau? Ir kai bandžiau stebėti šią visą mano laidotuvių ceremoniją, mačiau daug verkiančių veidų, kurie vis nenorėjo manęs paleisti ir atsisveikinti. Regėjau, kaip jiems sunku, kad net pati nejučia užsidengiau veidą ir nebenorėjau to matyti, o ašaros pačios riedėte riedėjo per mano skruostus ir niekaip negalėjau jų sustabdyti. Širdyje buvo taip sunku ir nieko pakeisti negalėjau…

– Ar dabar supranti?,- iš toli nuaidėjo balsas, kuris artėjo manęs link. Kai staiga prie manęs atsirado būtybė, nuo kurios jutau šilumą širdyje ir visas tas blogas jausmas ir maudulys, kuris prieš tai mane kamavo dingo.

– Aš esu tu, o tu esi aš. Pirmuosius vaizdinius, kuriuos matei, tai buvo tavo praeitis, tas kas jau įvykę. Paskutinis reginys buvo sukurtas, kad pamatytum, kas būtų, jeigu įgyvendintum savo norą pasitraukti iš šio pasaulio. Niekas geriau už mane nežino visų tavo minčių ir puikiai viską Nors tikrai žmonių pasaulyje yra daug, bet kiekvienas iš jų turi isoriją, savo numintą kelią, kuriuo gali didžiuoti ar gėdytis, bet tai natūralu, nes tai dalis to, kas mes esame. Mes žmonės, kurie nuodėmingi, bet tuo pačiu pasiruošę ištiesti pagalbos ranką kitam. Ir jei manai, kad žengdama šį žingsnį niekas nepastebės ir nepasiges tavęs, tai žinok, yra žmonių ratas, kuriam tu rūpi ir ši žinia juos paliestų labai skaudžiai. Kartais mes nenutuokiame, kas ir kaip, bet neretai mes tiesiog nenorime suvokti ir priimti realybės… tad geriau ją patys „nusipiešiame“ ir joje įstringame… menas yra mylėti save ir tik neperdėtai mylėdami savo tikrąjį „aš“ ir neišsižadėdami jo, kad ir koks jis bebūtų,- tik tada galėsime jaustis laimingi ir reikalingi bei skiepyti šią idealogiją kitiems.

Po šio ilgo manojo kito „aš“ monologo aš atsibudau. Nespėjau ištarti jai nė žodžio… bet puikiai supratau, ką ji turėjo omenyje.

– Na, ir kokie pojūčiai?,- į mane kreipėsi paslaptingoji kavinės šeimininkė, kai pamatė, jog jau nubudau.

– Sunku žodžiais apsakyti… tarsi praeitis ir dabartis susimaišė, bet puikiai supratau, kad nors ir atrodo, jog aš viena, bet tai ne tiesa, nes aš širdimi susijusi su daugel žmonių, kuriems aš reikalinga ir jie man reikalingi, kad mums vienam be kito būtų liūdna ir skaudu, kad mano pasitraukimas liktų ne nepastebėtas, bet įtakotų daugybę žmonių… ir vis dėlto aš esu matoma. Mano sukurtos iliuzijos trukdė man gyventi, bet mano vidinis „aš“ padėjo man atmerkti akis ir nusimesti iliuzijų skraistę, kuri taip ir užgožė mano protą, per kurias aš buvau tarsi akla…

– To tik ir tesitikėjau,- ji ištiesė ranką man ir tęsė savo mintį toliau,- ir tu ne viena tokia. Kiekvieną dieną man tenka sutikti bent po keletą tokių, kurių protas paskendęs tamsoje… tad kviečiu tave prisijungti prie manęs ir tapti mano asistente bei padėti žmonėms atrasti bent kertelę stiprybės savyje, kad žengti toliau šiais painiais gyvenimo labirintais.

Gal dėl to, kad kai buvau maža ir kažkiek domėjausi okultizmu, o gal todėl, kad iš tiesų norėjau padėti žmonėms ir įprasminti savo bei jų gyvenimus, padavus savo ranką paslaptingajai moteriai, aš sutikau… ir nuo tada kiekviena diena buvo pripildyta prasmės, o jei ji matydavo, kad „slystu“ iš gyvenimo kelio, kaip mat mane sugražindavo…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

error: Content is protected !!