Menu Close

Mažojo Angeliuko istorija

Kartą Dievas vienam iš jo Angeliukų įsakė:

– Mielas mano kūrinį, įsakau tau, kurį laiką stebėti žmones ir jų elgesį.

Po šio įsako mažasis Angeliukas patraukė link dangiškųjų vartų, kurie jungė žmogiškąjį pasaulį su Dangaus Karalyste. Ne kiekvienas galėjo peržengti jos vartus, o tik išrinktieji arba gavę leidimus, kad nesusidrumstų vyraujanti tvarka.

Angeliukas, kiek nerimavo, kodėl jį siunčia anapus, bet puikiai suprato, jei jau Dievas taip nusprendė, vadinasi reikia ir nieko neklausinėjęs jau stovėjo priešais vartus ir daugiau nesileidęs į kitas jokias mintis žengė tvirtus žingsnius pirmyn.

Neilgai trukus Angeliukas atsidūrė žmonių apsuptyje. Žinoma, jo niekas negalėjo matyti, bet jis visus kuo puikiausiai matė ir jautė. 

Visų pirma Angeliukas praskrido žvalgybinį ratą aplink miestą iš paukščio skrydžio: pasilabino su paukščiais, gamta ir jūra, juk to jis niekada dar nebuvo matęs!

an angel flying over the sea

– Kaip nuostabu čia Žemėje!, – susimąstė Angeliukas.

Skrajojo jis po dangaus žydrymę kol parke nepamatė daug vaikų, kurių balsų aidas dundėjo net dangaus aukštybėse ir taip pasiekė mažąjį stebėtoją. Angeliukas vogčiomis prisiartino prie vaikų ir tarsi pats norėdamas su jais pažaisti bandė įsijausti, kad jie jį mato ir mėgdžiojo jų veiksmus.

Angeliukui patiko imituoti vaikus, nors ir pats nesuprato, kodėl, gal todėl kad tai jam nauja, o gal tiesiog, nes Angeliukas prieš tai nuolat kiurksodavo sau vienas ir niekad nesileido į bendravimus su kitais Angeliukais.

Pažaidęs parke Angeliukas norėjo jau tęsti savo misiją ir stebėti Žemę toliau bei jos nuolatinius gyventojus kol jo dėmesio nepatraukė viena jauna šeima, kuri sėdėjo ant vieno iš parke esančių suolelių. Ir ne, jų veide laimės nebuvo visai, anaiptol. Moteris verkė, o vyras ją apkabinęs ir prispaudęs prie savęs bandė guosti. Angeliukas nesuprato, kas vyksta. Priėjo prie jų ir norėjo moters galvą paglostyti, ją nuraminti ir pralinksminti, bet puikiai suprato, kad to padaryti negali, nes jo niekas nemato ir net jo esybės nejaučia.

Angeliukui širdį sopo vien ta mintis, kad padėti negali. Galiausiai moteris ir vyras atsistojo ir išeidinėjo iš parko, o Angeliukas iš paskos, nes jautėsi taip tarsi jų palikti negali, bent jau kol kas. Eidami nepratarė nė žodžio, o jų mąslūs veidai išdavė, kad jų protai ir emocijos skendi visai ne šitoje dimensijoje. Angeliukas to nelabai suprato, bet jautė, kad kažkas ne taip. 

Jiedu pagaliau grįžo namo, o Angeliukas jų nė sekundei neišleido iš akių, anaiptol, sekė labai įdėmiai it koks profesionalus detektyvas. 

Ilgai laukti nereikėjo kol Angeliukas suprato, kas čia vyksta: moteris įėjusi į erdvų ir puikiai dienos šviesos apšviestą kambarį pravirko:

–  O juk tai turėjo būti mūsų vaiko kambarys, bet deja, jų turėti negalime ir tai mano kaltė.

Moteris vis save kaltino, kad taip jau nutiko, nors jiedu ir labai norėjo vaiko, bet lemtis jiems to pagailėjo. Kad ir kiek bandė, lankėsi pas gydytojus, konsultavosi, bet visos pastangos perniek.

Angeliukas matė, kad moteris ir vyras turėjo jau nusipirkę begalę drabužėlių, kuriuos jie vis čiupinėjo. Jau ir pirmuosius žaislus buvo įsigiję ir net lovytę.

Vyras vis įtikinėjo moterį, kad tai ne jos kaltė ir niekas nuo to neapdraustas, gi visko pasitaiko…

Angeliukas po to „apsigyveno“, kiek ilgiau jų namuose ir nuolat stebėjo jaunąją moterį ir vyrą, ir su lyg kiekviena diena jo prieraišumas augo. Jis matė puikų meilės tarp vyro ir moters pavyzdį: jiedu vienas kitam buvo atrama ir paguosdavo savo antrąją pusę nepaisant laiko, ar tai diena ar naktis, nes laikas jiems buvo nesvarbu, nes svarbu, kad jiedu turėjo vienas kitą. Jie kartu juokdavosi ar braukdavo ašarą ir apskritai darydavo viską kartu. Jų ryšys buvo labai stiprus, kurio net stipriausi raganiai nebūtų galėję sulaužyti. 

Nors vis dar bandė susilaukti vaikelio, bet vis rečiau ir rečiau ta tema kalbėdavo. Stengėsi to nerodyti, bet ir taip jų veidai buvo kaip atviros knygos, kurios išduodavo skausmo ir nerimo pojūčius.

Angeliukas neapsikentęs to, grįžo atgalios į Dangaus Karalystę, kur kreipėsi į Visatos sutvėrėją:

– Brangusis, Dieve, noriu kai ko Jūsų paprašyti,- ir jis tęsė, kad Žemėje „sutiko“ vieną porelę, kuri vis negali susilaukti vaikelio ir norėtų padovanoti jiems stebuklą, ir kad galėtų būti jų angelas sargas.

Visagalis nusišypsojo ir tarė:

– Turiu geresnę įdėją. Nuo šiol, tu būsi vienas iš jų naujosios šeimos narių.

Po šių žodžių įvyko didžiai lauktas stebuklas. Vyras ir moteris susilaukė vaiko. Angeliukas atgimė ne kaip dangiškoji būtybė, o kaip Žemės gyventojas. 

Tomoya and Nagisa hugging Ushio

Tėvai Angeliuką labai mylėjo, o vardą Andžela uždėjo. Nuo tada Angeliukas laiko vienas nebeleido ir nuolat buvo apsuptas tėvų dėmesio ir meilės.

Nuo to laiko moteris ašarų nebeliejo, o veidą vien šypsena dabino ir visą dėmesį skyrė savo mažajai Andželai, be jos iš namų nė kojos nekėlė. Kaip niekada ankščiau moteris švytėjo, o vyras didžiavosi savo dviejomis gyvenimo moterimis ir nuolat jas gyrė bei globojo. 

Nors Andželos atmintis su lyg kiekvienais gyvenimo metais apie praeitą gyvenimą blėso, bet ji dėl to nė kiek nesielvartavo, nes ji puikiai suprato, kad gyvena meilės apsuptyje ir jai nereikės būti vienai, nes turi mylinčius tėvus… o Visagalis retkarčiais pasidomėdavo, kaip jo vienas iš kūrinių gyvena ir džiaugėsi, kad mažasis Angeliukas atrado savo gyvenimo kryptį bei suprato, kokie svarbūs tarpusavio žmonių ryšiai ir emocijos bei išgyvenimai, nes būtent tai žmones padaro žmonėmis…

*Paveikslėliai paimti iš google ir priklauso teisėtiems jų autoriams

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

error: Content is protected !!