Nuo mažens manęs šių dienų grožio ar meilės tematikos ir subtilybės nelabai rūpėjo, o ir nesigilinau. Man visiškai buvo neįdomu, ar šviesiaplaukės, ar galiausiai tamsiaplaukės užvaldys niūdienų vyrų širdis… nebuvau aš viena iš tų ieškotojų, kurios ieško pačios didžiausios meilės žemėje, nes man tiesiog tai nerūpėjo. Mano dėmesį traukte traukdavo visai, kas kita.
Nuolat įlindusi, kur tarp istorinių knygų lindėte lindėjau ir praeities didingas dienas bandžiau prikelti niūdienų liūdnoje rutinoje; o per istorijos pamokas jaučiausi taip tarsi būčiau atvėrusi paslapčių skrynią, kurioje šmižavo praeities šešėliai ir vis žadino mano vaizduotės šėlsmą. O jei jau mokytoją pradėdavo kalbėti Egipto tema… tai tada visai mano vaizduotė įsijausdavo ir atsiskleisdavo visoje pilnumoje. Klausiate kodėl? Matote, todėl, kad turiu aš tokią vieną savo dievaitę… žavinga panelė kadaise ji buvo. Visi ją žino, gerai, na gal ne visi, bet dauguma vyrų tai tikrai. O ta žavingoji ir paslaptingoji – Kleopatra VII vadinos..
Kiek ji makaronų kabinti mokėjo, o ir gal pačiu kupidonu dirbti norėjo, nes mėgo ji moteriškumą bei subtilų seksualumą savo demonstruoti… kaip antai norėdama pabrėžti savo žavesį ir elegancijos dvelksmą prieš Marką Antonijų,- ji nepagailėjo laiko ir „pasivertė“ pačia romėnų meilės deive Venera. Bet manyčiau, kad pritarsit Jūs tikrai, kad tai įžvalgių ir netradicinių diplomatinių sugebėjimų moteris, kurios akims baimė neegzistavo, o jos veide ramybė gyvavo, nes Egiptą iš bedugnės ji vadavo…
Nors Kleopatra ir yra viena iš man įdomesnių istorinių asmenybių, ir kurią galima tikrai pavadinti tų laikų svajonių moterimi, bet turiu savo mėgiamų istorinių asmenybių pašonėje dar vieną, kiek kitokiškesnę personą, anaiptol, nepanašią į tą, kuri būtų linkusi plaukti kaip gulbė siauromis viduramžių gatvelėmis ar dažytis ryškiai lūpas. Ne, ne tas Orleano mergelei rūpėjo… nors ir nebuvo ji Kleopatra, bet stojo ji į karą. Savo kupiną meilės ir krištolo tyrumo širdį tam ji paaukojo, ir savo karžygiškus sugebėjimus demonstravo… nors galų gale ji buvo išduota, bet tapo nemirtinga legenda!
Kad ir kaip ten bebūtų, lenkiu galvą prieš šias abi asmenybes, kurios iš pažiūros labai skirtingos, bet kai visą vaizdą pasuki kiek kitu kampu – nebe tokios jau ir kitoniškos atrodo. Gal ir kovojo jos skirtingais būdais, bet tikslas vienas – žengti pirmyn gyvenimo laiptais ir nepasiduoti; nerodyti silpnybių ir eiti į priekį iškelta galva. Ir jei avirai, jeigu būčiau vyras, mane šios charizmatiškos asmenybės labai žavėtų ir tikrai galėčiau pavadinti jas amžinosiomis svajonių moterimis, kurių legendos ryškiai įsikerojusios istorijos puslapiuose, ir nežada paleisti savo svarbumo ir reikšmės…
Publikuota: http://www.rasytojuakademija.lt/news/svajoniu-moteris-milda-naoku-yume/