Sėdžiu kambarėlį ir žiūriu pro langą.
Matau didelius kalnus!
Ne, tai ne kalnai,
O debesų patalai!
Kurie atrodo nuostabiai….
Vakarėja, saulė leidžiasi,
O jos spinduliai nubučiuoja mano langus…
Praveriu juos,
Gaivus vėjas plūsteli į namus,
Kurs kedena mano palaidus plaukus…
Vaizdas nuostabus,
Nors ir paprastas,
Bet neįkainojamas ir žavus!
Ir mėgaujuosi aš šia akimirka malonia
Su šypsena savam veide.
