Laba!
Štai ir antra „Merginos vardu Miyuki istorija“ juodraščio dalis. 🙂
—PRIEŠ SKAITANT SKYRIŲ BŪTINA PASKAITYTI—
Šiandienos įrašas, kiek skirtingas nuo visų kitų, kadangi čia patalpinsiu juodraštinę versiją savo rašomos knygos, kurios pavadinimas “Merginos vardu Miyuki istorija”. Dėl pavadinimo nenusprendžiau, ar tai galutinis variantas ar ne, tad palieku dar apgalvojimui.
Tiesą sakant, knygos rašymas, kiek užsitęsė, kadangi keičiau gyvenamąją vietą ir aplinką, todėl tai dėl vienokios ar kitokios priežasties neturėjau laiko būtent savo šiam projektėliui. Bet patikinu, kad knyga bus užbaigta ir tikiuosi ją išversti į anglų kalbą.
Kol kas tai tik juodraštinė versija, kadangi yra daug tokių dalykų kaip vertimai, kurie manau, čia nelabai tinkamai naudojami, kadangi juos skaitant nusitraukia pati turinio mintis. Taip pat, galvoju dėl vardų… gal juos pakeisti? Žiūrėsim.
Yra ir kitokių niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti: minties ir logikos klaidos, bei žinoma stilistika.
Konsultavausi su keletą žmonių, ką ir kaip reiktų keisti. Priėmiau jų konstruktyvią kritiką ir prisidėjau pilną pataisymų ir idėjų, ką reiktų pakoreguoti.
Į tinklalapį žadu įdėti šios knygos tris pirmus skyrius, kad būtų kaip įžanga į tai, ką noriu papasakoti, bendras suvokimas, apie ką ši istorija ir kaip viskas vyks… žinoma, viskas nebus atskleista greitai, o jei atvirai ir pati nežinau, kaip visa tai baigsis ar kiek knyga turės skyrių… pačiai net įdomu pasidarė. 🙂 Aš visada pradėdama rašyti, niekada nežinau, kas ir kaip pabaigoje bus, ar kaip visas vyksmas vystysis. Mano rankos tik pačios spaudo klaviatūros klavišus be didelių apmąstymų. 🙂
Kodėl sugalvojau įdėti būtent tris pirmus skyrius? Atsakymas paprastas. Kad gal kažką “užkabliuočiau”, o ir žinoma, tikiuosi gauti kažkokio atsako, ką reiktų keisti, pridėti ar kur dar patobulėti. Ar šiaip gal idėjų kažkas pažers, kad galėčiau toliau judėti į priekį bei plėtoti visą istoriją. 🙂
Kaip sakoma, kad pagyvensim ir pamatysim, kas bus. O kad kažkas bus – tai tikrai. Smagaus ir turiningo skaitymo.
Iki kitų kartų!
2 SKYRIUS: ŠVENTOJE ŽEMĖJE NE VISIŠKAI ŠVENTI ĮVYKIAI
Brėško rytas. Atidarius kambario duris, mačiau kaip pirmieji saulės spinduliai myluoja gaivią ryto rasą, girdėjau kaip paukščiai atlieka savo solo partijas. Stebėjau sode besliūkinantį juodą katiniuką, kuris iš pradžių didingai bandė eiti sodo takeliais it podiumu, bet pamatęs aplink jį skraidančią musę, iškart pamiršo apie visą didybę ir pradėjo vaikytis nenaudėlę. Tai bestebint, viena iš tarnaičių atnešė mano išskalbtus drabužius. Greitai persivilkau ir atidaviau jai yukata (aut. pastaba „yukata“ japoniškai „vasarinis kimono“), kurią man buvo apvilkę, kai parsivežė mane čionai. Kaip tik tada jau girdėjau Mikado balsą, kuris vis artėjo.
Pasisveikinome vienas su kitu ir nė nepusryčiavę mudu išėjome. Pakeliui užsukome į vieną nedidukę parduotuvę, kurioje nupirkau gėlių ir kulniavome toliau tikslo link.
– Kur mes einame, onee-chan? Juk čia kapinės.
– Taip. Štai ir atėjome. Tai yra mano tėvų kapas. Senai, labai senai čia bebuvau. Turbūt tik kaip patekti čia ir bežinojau, nes daugiau nieko nemačiau, kas buvo už mano kambario sienų… ne veltui atėjau čia su tavimi. Daug mąsčiau ir priėjau prie vienos išvados, nors ir nesu tikra ar taip yra, bet gali būti, kad tu mano tikras brolis, kadangi mano tėčiui tai nebuvo pirma santuoka. O mano mama buvo jo antroji žmona. Bet deja nieko nežinau apie jo pirmąją žmoną ar turėjo vaikų, ar ne. Po laidotuvių viskas taip greit įvyko ir nė pati nesupratau, kaip atsidūriau „narvelyje“, kuriame buvau uždaryta iki pat šiol, bet apie tai papasakosiu kitą kartą. Atsivedžiau čia tave tam, kad parodyti vietą, kur galimi tavo giminės ilsisi, kad jei tau bus liūdna ar nerasi sau vietos, galėsi visada čia ateiti ir pasikalbėti su jais, o jie tave išklausys. Gal ir ne kokie patarėjai, bet būsi visada priimtas ir laukiamas.
– Onee-chan…,- Mikado tik ištarė.
– Mama, tėti… pagaliau aš ne viena. Visada norėjau turėti kažką artimą ir brangaus. Pabėgti iš tų spąstų ir pagaliau nutraukti visas mane kaustančias grandines bei save susaistyti su šviesia ateitimi. Nors ilgai to negalėjau padaryti, bet dabar tvirtai tikiu, kad tai įmanoma, nes į mano gyvenimą pasibeldė ši galimybė,- sudėjusi rankas ir žiūrėdama tiesiai į antkapį garsiai bandžiau kalbėtis su mamos ir tėtės sielomis, kai šią ramybę sudrumstė nelauktas svečias.
– Taip ir galvojau, kad kada tave čia pamatysiu, mieloji Miyuki. Laikas namo,- ir priėjęs prie manęs Tatsumi griebė mane už rankos ir pradėjo tempti.
– Sakai namo? Turi omeny tą kambarį, kuriame mane laikei tuos visus metus ir neleidai išeiti?! Mane laikei kaip kokią puošmeną, kad pasididžiuoti prieš kitus ir daugiau nieko. Aš tau tik žaisliukas… taaaip, aš tau tarsi zoologijos sodo gyventojas, į kurį retkarčiais ateidavai pasižiūrėti ar dar gyvas, o gal jau reikia pakeisti kitu…. ar supranti, kaip aš jaučiausi??
– Tai buvo viskas tavo pačios labui.
– Mano labui?!,- piktu balsu riktelėjau ir dar pridėjau,- Mama, tėti, atleiskite už tai, ką dabar padarysiu,- ir jam betempiant mane, aš sukaupiau visas jėgas, nors ir nenorėjau to padaryti, bet iš kojos spyriau jam tiesiai į tarpukojį, o jis susmego ant žemės iš skausmo, ir kai tik paleido mano ranką sušukau,- Mikado, pirmyn, bėgam!
Buvo girdėti Tatsumi šūksniai ir keiksmai iš toli. Jis svaičiojosi pažadais, kad mane vienaip ar antraip suras ir man viskas baigsis blogai.
Pagaliau pabėgę nuo „narvelio prižiūrėtojo“ Tatsumi, kiek atsipūtėme ir įsitaisėme vienoje pievelėje, kuri buvo netoli Araki rezidencijos. Stojo tyla. Buvo pats vidurdienis.
– Kas ten toks buvo? Ir tikrai nesitikėjau tokio poelgio iš tavęs, onee-chan.
– Jei atvirai, aš taip pat nesitikėjau, bet akimirka reikalavo aukų, na ir truputį knietėjo man jo ego žemėn „nusodinti“.
– Tai kas jis toks?
– Jis? A, jis niekas, mano sužadėtinis arba buvęs, nes niekada jo nepripažinau ir nepripažinsiu. Kai mes buvome labai maži, mano tėvai pasirašė su jo tėvais sutartį, kad suaugę mes turėsime susituokti. Keistai skamba, nors ir XXI amžius, bet tokia mūsų šeimos tradicija, kuri tikrai man ne prie širdies. Taigi, man suėjus 18-ai, mes turėtume tapti vyras ir žmona. Kol mano tėvai buvo gyvi, su manimi elgėsi, kaip su princese: buvo labai malonūs ir paslaugūs, bet kai mūsų šeimoje įvyko didžiulė tragedija ir mano tėvus pasiėmė aukštesnės būtybės pas save į dangų, aš likau visiškai viena. Nuolatinis tėvų ilgesys buvo mano palydovas. Net mano šešėlis ir tas atrodė per ne lyg svetimas ir atgrasus. Viskas sugriuvo. Niekas nenorėjo iš giminių prisiimti ne savo vaiko. Nieko kito neliko, kaip tik Tatsumi šeimai mane priimti gyventi pas save. Bet jiems aš nerūpėjau, jiems rūpėjo tik mano palikimas ir daugiau nieko. Aš jiems neįtikau, atrodžiau per prasta jo sūnui tai, jie mane uždarė į kambarį. Į tokį, kur saulė mažai patenka, neleido su niekuo bendrauti, negalėjau komunikuoti su išoriniu pasauliu. Mano akys ir protas aptemo, kiekviena diena atrodė tokia pat ir niekuo nesiskyrė nuo praeitos. Nebe supratau laiko tėkmės sampratos. Jaučiausi it mankurtas, kuris nuolat „plaukioja“ toli nuo savo kūno. Mano akys ir žvilgsnis pasidarė visiškai pilki. Maniau, kad išprotėsiu. Kol vieną dieną nepasikeitė mane prižiūrinčios tarnaitės, tada bent gavau knygų, kurias galėjau skaityti, tai mane kiek atvertė į žmogiškąją būtybę. Tikrai maniau, kad tapsiu visiškai bejausmis ir kažkoks nevienalytis asmuo. Bet kai buvo pastebėta, jog tarnaitė neša man knygas į kambarį, ar bando su manimi regzti pokalbius, iškart ją atleido ir viską konfiskavo iš manęs. Tada ir vėl prasidėjo betikslis etapas, kai sugrįžau į pradinį tašką kol vieną naktį nesugalvojau pabėgti ir pagaliau atsisveikinti su šiuo pasauliu. Kaip ir buvau skaičiusi knygoje, kad viena herojė išdaužė langą, susirišo antklodes ir išmetė jas per langą taip sukurdama virvę ir lipo žemėn,- tai sugalvojau ir aš taip. Palaukiau nakties, viską padariau lygiai taip pat kaip ta herojė ir pabėgau. O visa kita jau pats žinai.
– Su mumis tau tikrai to neteks patirti. Pažadu, onee-chan,- tai taręs jis priglaudė savo galvą prie manosios.
Po atviro pokalbio mudu grįžome į Araki rezidenciją. Paprašiau Mikado, kad nepasakotų kitiems apie mano sužadėtinį, nes nesinorėjo, kad manęs daugiau kas nors apie Tatsumi klausinėtų, nes jis buvo mano praeitis ar jos dalis, kurios prisiminti nenorėjau.
Pirmą skyrių galite skaityti čia 1 skyrius: Lemtingas susitikimas, o trečią skyrių galite rasti čia 3 skyrius: Nauja pradžia – nauji iššūkiai.