Aš esu čia,
Bet tuo pačiu ir ne.
Skrendu…
Viena, palengva.
Lengvo oro gūsio nešina…
Matau klystkelius ir vieškelius tamsius,
Ir apsnigusius medžius…
Mano kelias painus ir nevienodai stabilus…
Aš bėgu, bet tuo pačiu slenku…
Ir nevisai suprantu, ką aš čia veikiu…
Tad stoviu duobėje ir debesys kaupiasi aplink mane,
Kur šviesa – tik idėja mano galvoje…
Bet staiga,
Aš sustingstu nejučia,
Ir balsą išgirstu –
Ataidantį iš už debesų,
Tariantį tonu švelniu:
‘Vėliau’ bus tik sunkiau,
O gal to ‘vėliau’ visai nebereikės,-
Nes pats išnyksi amžinai,
Ir liks vien pasiaiškinimai, ir apgailestavimai…
Tad kol dar nevėlu,-
Išdrįsk eit savu keliu…’