Tavo paliesta, mano palikta,
Stovi ten gitara.
Grojau aš ja, skambėjo skambi nata.
Tu maldavai, kad ateičiau pas tave,
Bet vis tiek aš skambinau gitara.
Tu palietei mane, o aš žvilgtelėjau į tave.
Mūsų žvilgsniai susidūrė,
Bet nieko nenudūrė.
Tu žiūrėjai į mane,
O aš žiūrėjau į tave,
Bet vis tiek viena ranka skambinau gitara.
Ir tariau aš linksmai:
„Mus sujungė gitaros gaida,
Paslaptinga ir švelni,
Į stebuklą panaši…
Ir leisiu aš tą gaidos skambesį visada,
Kad jaustumei mane…“
