Vasara atėjo.
Viskas ore mirgėt pradėjo.
Žmonės vis laukan skubėjo
Ir gerą orą pasitikt planavo.
Saulė savo soste puikavos
Ir stebėdama dangų ji toliau didžiavos.
Džiaugės vasaros gaiva
Ir nuostabia atmosfera.
Bet vėjas įsismarkavo
Ir nūnai debesys atkeliavo.
Tamsūs, niūrūs, bet didingi…
Ir visiškai neaikštingi.
Tarsi žyniai virš miesto jie dundėjo
Ir lietų pranašavo.
Bet vėjas jis miklus,
Ir išmintingai atsargus,
Suprato kėslus debesų „mandrius“…
Prabilo vėjas debesims
Ir greitai dantį užkalbėjo jiems.
Debesys akimirksniu pamiršo, ko jie atkeliavę
Ir toliau skrodė dangaus mėlynę nelūkuriavę.
Viskas ore vėl sumirgėjo,
O žmonės vis laukan skubėjo
Ir gerą orą pasitikt norėjo…
