Lietus….
Toks niūrus, bet savitai gražus….
Vaikšto jis tylus,
Menkas ir nežymus….
Vis nebyliai ieškantis savos esybės netikros….
Vis klausia jis savęs,- kas aš toks, kur randuos, ką aš čia veikiu….?
Jam pasaulis atrodo toks nedoras ir baisus….
Ir beprotiškai nestabilus….
– Ritasi pasaulis šis, tai kairėn, tai dešinėn – nesuprasi, kur nusiridens jis, kurią pusę pasirinks, ar visai dar jis išliks….
Bet lietus, vis dar vaikšto nebylus,
Niūrus niūrus, bet gracingai įžūlus, barbena į langus.
Ir nors menkas tas lietus, bet savitai gražus….
