Menu Close

Kai ne tik tavo širdį užvaldo, bet ir…

Jau buvo vėlu. Temo greitai. Saulės jau nebesimatė visai ir jos vietą danguje keitė žvaigždžių marška, kurios neaprėpiamoje begalybėje skendėjo vakaro gaiva.

Negalėjau užmigti, todėl apsirengiau ir išėjau į parką, kur ir buvo mano mėgiama vieta apmąstymams. Vakare ten retai, ką galėdavai sutikti, todėl tai buvo puiki vieta mano minčių oazei. Tą vakarą kažkoks neapsakomas jausmas užvaldė mano mintis, kad turiu šiandien nueiti  būtent ten… nežinojau, iš kur tas jausmas atsirado ir kodėl, bet jam visiškai nesipriešinau… keista ar ne? Tai jau tikrai, bet aš esu vienas iš tų žmonių, kurie klausosi savo širdies…

Prisėdau prie fontano, kuris buvo pačiame parko viduryje, netoliese jo augo didžiuliai rožynai, prie kurių stabteldavau pasilabinti su ten augančiomis rožėmis, o netoli jų buvo įsikūrusi gan didelė skruzdėlių šeimynėlė… o aplink, kiek medžių! Nesibaigianti žaluma ir net nesuprasi, kad esi kažkur miesto viduryje! 

Mano širdis nuolat suvirpa, kai tik ateinu čionai… kodėl? Mm. Vis mąstau. Gal todėl, kad būnant ne tarp tų mūrų aukštų ir didelių aš atsigaunu, ir pasikraunu energija, o gal dėl to, kad parke galiu pabūti tik su savimi ir užsimerkus girdėti tylą… nežinau, bet tai mane kerėjo ir žavėjo, ta vienuma ir jausmas, kad esi šalia gamtos… 

Kažkokia keista atmosfera, – pagalvoju sau. Tiesiu rankas į dangų, tarsi bandydama pasiekti jį, bet niekaip negaliu ir kaip tik tuo momentu sušnara lapai, pakyla vėjas ir priešais mane netikėtai atsiranda vaikinas… mano širdis daužosi ir rodos tuoj tuoj išlėks, iš ten, kur jai ir priklauso būti… nesu labai drąsi, kai reikia bendrauti su kitais, tad nedrąsiai žengiau kelis žingsnius jo link. Kai mėnulis apšvietė jo veidą ir jis krito klupsčiom ant kelių… pamačiau, kad jis buvo sužeistas. Kodėl?? Kas jį taip sužeidė?? Nieko daug nelaukusi puoliau prie jo ir pradėjau klausinėti, kas ir kaip…

a boy tries to kiss a girl in a manga style

Jo pilkos akys, kurios atrodė kaip ne iš šio pasaulio, pažvelgė į mane su meile  ir netikėtai prispaudė mano veidą prie savo ir mes pasibučiavome… atrodė, kad laikas sustojo ir nežinau, kodėl, bet euforijos banga užliejo mane… toks keistas, bet tuo pačiu ir mielas jausmas sukaustė mane. Sustingau ir paskendau jo glėbyje ir tos akimirkos tarpsnyje… 

Po to jis nusišypsojo ir pasakė:

– Pagaliau tave radau, net ir šiame gyvenime mūsų niekas neišskirs,- dar pridūrė – saugok save ir iki pasimatymo,- ir jis dingo.

Likau visiškai suglumusi, bet jaučiausi taip tarsi jau būčiau mačiusi tas akis, kad jos man ne svetimos, o ir jo kvapas bei prisilietimas man nebuvo nepažįstamas…

Viskas įvyko taip greitai, net sunku buvo susivokti, bet vieną supratau, kad tai buvo pažįstama siela man… 

Grįžusi namo negalėjau užmigti, nuolat mano vaizduotėje pasirodydavo jo atvaizdas. Ne tas faktas glumino, kad jis pavogė mano pirmąjį bučinį, bet tas, kad aš jo visai nepažinojau, bet jaučiausi taip tarsi būtų atvirkščiai. Nieko nesupratusi  ir šiaip taip po numinto didelio ir  ilgo minčių tako, su muzikos pagalba pagaliau užmigau.

a girl sleeping on a desk

Išaušo ūkanota diena. Šiandien melancholija buvo mano palydovė po vakar dienos įvykių… bandžiau įtikinti save, kad tai tik iliuzija, kuri buvo sukurta mano vaizduotės ir nieko daugiau.

Praėjo keletas dienų ir rodos, kad visai jau nebekvaršinau galvos apie tos dienos įvykius, tik širdyje liko kažkoks nerimo jausmas, kurio taip ir nesissekė atsikratyti… todėl išsiruošiau į savo vienumos kampelį, kurį taip mylėjau, ir jei būdavo blogai, nuolat ten kiurksodavau. Bet beeidama tos vietos link, kažkaip sustojau ir susilaikiau. Gal vis dėlto šiandien eiti kažkur kitur, nes man vis dar tas keistas susitikimas su vaikinu, atrodė, kaip kažkas nežemiška ir nesuprantama, todėl ta vieta man tik primintų tą nutikimą. Galų gale padariau sprendimą, kad eisiu į kitą parką pasižiūrėti žydinčių Sakūrų, kurių dar šį pavasarį nemačiau.

Nuėjusi ten tikrai nesigailėjau savo sprendimo. Sakūrų žiedai buvo pačiame gražume. Nesimatė nė vieno pliko medžio, – anaiptol visi buvo kupini besiskleidžiančių pumpurų ir didžiavosi jų daugybe.

Mano širdis, kiek atlėgo. Nors diena ir buvo ūkanota, bet Sakūrų dydybė ir grožis nė kiek nenublanko, o visiškai priešingai, tai diena nublanko prieš šiuos medžius… 

Pasivaikščiojau vingiuotais Sakūrų alėjos keliais, o kai jau pradėjo kilti vėjas ir žaisti su mano plaukais bei stipriai nešioti medžių žiedlapius po alėją, aš nusprendžiau sukti atgalios.  Manau, kad tai buvo pats laikas, nes vėjas vis didėjo…

Bekulniuojant namo, prie manęs priėjo tas pats paslaptingas jaunuolis su savo kerinčiomis ir nežemiškomis akimis, kurį buvau sutikusi aname parke prie fontano… su kuriuo pasidalinau pirmu bučiniu…

Priėjęs jis padėjo savo galvą ant mano peties ir tarė:

a boy put his head on the girl`s shoulder

– Nepyk, bet turbūt, kad ir tave mūsų susitikimas įtrauks į vis kelis šimtmečius besikartojantį įvykių sūkurį, bet nebeišgalėjau ilgiau kęst šios vienatvės jausmo…

Nesupratau nė žodelio, ką jis čia paisto, bet pakviečiau pas save arbatos puodelio, nes smalsumas užvaldė mane, o ir jaučiausi labai patogiai prie jo, nė nesuprasdama, kodėl….

Kėblinome nepratardami nė žodelio, bet kai atėjome pas mane jis iškart pradėjo pokalbį:

– Turbūt turi labai daug klausimų… ir tęsė: atleisk, kad spontaniškai tave pabučiavau anądien, tiesiog, nesusivaldžiau, nes be tavęs man laikas yra kančia ir tik su tavimi jis nugrimsta užmarštin, nes tik tu tas mano gyvenimo varikliukas, kurį pagaliau norėjau palikti nuošalyje, kad nebūtų įpainiotas į visa tai, kas nutiks…

Stovėjau visiškai suglumusi tarpduryje ir toks jausmas, kad viskas pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo… negalėjau absorbuoti informacijos, sklindančios iš jo lūpų… tų pačių lūpų, kurios taip ir neatsiprašė už tą pavogtą bučinį…

Tuo metu oras lauke visai sublogo, prapliupo lietus ir vėjas pradėjo rodyti savo švilpiantį balsą… jis priėjęs priglaudė savo galvą prie manosios ir pasakė man užsimerkti. 

a boy put his forehead on a girl`s foreheadAš nieko nedvejodama taip ir padariau. Kai tik užmerkiau akis į mano pasąmonę dideliu greičiu plūdo daugybė jausmų ir… prisiminimų? Jie tikrai… mano? Ar tai magija…?

 

 

 

 

 

 

Tie vaizdiniai puikiai liūdijo, kad jis mana boy is hugging, kissing a girl

artimas žmogus, o gal net ir pats

artimiausias… nes tie vaizdai, kuriuos

regėjau buvo būtent mūsų praleistos

akimirkos kartu… bet jokio paaiškinimo apie

kitus įvykius, tik vien prisiminimai apie jį…

 

 

 

 

 

Besibaigiant regėjimui, aš atsibudau ir pamačiau šalia savęs miegantį jį… ir mano pasąmonė puikiai suprato, kad visa tai buvo vienas ilgas ir keistai įdomus sapnas, kurį tikrai ne kiekvieną dieną susapnuosi… tik pagalvojau, kad labai nelaiku atsibudau, nes norėjau išgirsti jo „likusią“ istoriją apie mūsų jau praeitus gyvenimus ir dar ateisiančius įvykius. Mm, gal visai nebloga novelė būtų gavusis? Kas žino… tada nusišypsojau, paėmiau jį už rankos ir sumurmėjau sau po nosimi, kad nesvarbu, kokie keisti ar visiškai nesusiję sapnai bebūtų, bet jis užvaldė ne tik mano širdį, bet ir  net menkiausius pasąmonės kraštelius, o galiausiai net ir sapnus…

a boy and a girl are holding their hands together

*Paveikslėliai paimti iš google ir priklauso teisėtiems jų autoriams

Leave a Reply

Your email address will not be published.

error: Content is protected !!