Naktis. Galvą skauda baisiausiai ir svaigsta, bet tai netrukdo mano sielai keliauti toli virš horizontų, kuriuos galiu regėti tik sapnuose ar per sielos šėliones… toks jausmas, kad mano kūnas paliktas likimo valiai, o siela skraido, kur sau. Toks jausmas, kad mano siela retai grįžta pas mane ir mieliau renkasi visai kitą dimensiją. Jai žmonės yra svetimi ir geriau keliauti, klaidžioti po nepažįstamas platybes. Neretai, rodos, kūnas čia, kažkas bando jį užkalbinti, bet tos dvasios nėra,- ji toli toli, todėl kūnas kartais tik mechaniškai sureaguoja, o kartais visai nieko neatsako…
Bet kartais tikrai įdomiau gyvent savo pasąmonėje, nei karčioje realybėje, kurioje rodos, vien rūškani veidai ir tedominuoja. Retas, kuris nusišypso ar rodo tikrą bei naivų susidomėjimą ne tik tavo iškamša, bet ir, kas slypi jos viduje.
Kai mano siela sugrįžta, kūnas vėl tarnauja man ir apsižvalgius aplink, pamačius tuos mankurtų žvilgsnius, vėl norisi išnykti ir klajoti ten toli toli, kur jų aštrūs žvilgsniai neperskros mano viduje tūnančios sielos, kuri yra trapi it gėlelė, bet ryžtinga it jaunas karžygys ir svajinga kaip tik vienai jai tai būdinga.
Neretai atrodo, kad aš tik iškamša, kuri paklūsta sielai ir tas tikrasis „aš“, esu būtent tas nematomas darinys, kuris gali klajoti ir būti tarsi vienišas keliautojas, kuris siekia įminti gyvenimo mįsles ir ne tik… su tikrojo „aš“ pagalba galiu nepastebimai išnykti iš čia, nors aš esu tarp žmonių, bet jie nemato, kad tuo pat metu, aš klajoju visai kitur ir patiriu visai kitką nei jie… nes aš neužveriu durų svajonėms, fantazijai ir kitiems nebūtiems dalykams, nes aš,- išlieku savimi ir leidžiu sielai vesti mane gyvenimo keliu…
