Mano akys laksto miesto gatvėmis, per kurias žengiu nerangiai. Toks jausmas, kad aš esu visai kitame pasaulyje ar kitoje paralelinėje erdvėje, kur aš matau viską visai kitaip nei kiti. Mano, belakstantis žvilgsnis visiškai tuščias, laksto it nerastų vietos. Akys nerodo visiškai jokių gyvybės ženklų, toks jausmas, kad jos visiškai mirusios. Jos laksto ir tarsi tik atlieka mechaninę funkciją, daugiau nieko…
Žengi žingsnį, sustoji, apsižvalgai ir vėl viskas nuo pradžių. Žmonės tave lenkia su dviračiais ir jausmas toks, kad tu juos pereini kiaurai, nes tu kitoje erdvėje. Jie tavęs nepastebi visai, tik jaučia, kad kažkoks šaltis perskrodžia jų šiltus kūnus ir susitinka trumpam su jų degančiomis gyvenimu akimis… tarsi laikas trumpam sustoja, bet ir vėl viskas atgyja ir jie greit nuvažiuoja, o aš vis lieku toje erdvėje, kur žmogus tik vaikščiojanti šmėkla.
Jautiesi visiškai tuščias žmogus, o gal jau net ir nebe žmogus… tiesiog būtybė. Pilka būtybė, kuri vis tirpsta žmonių atmintyse, kad kadaise ir ji buvo žmogus, buvo matoma ir svarbiausiai reikalinga! Nebuvo pasmerkta užmarštin, nebuvo tik prisiminimas, kuris po truputį dingsta… tolsta…nors dar iš pradžių blaškosi ir bando būti gajus, bet tai jam neįveikiama užduotis. Jo niekas nenori prisiminti, todėl jis klaidžioja miesto gatvėmis, nerasdamas vietos. Laksto kol išnyks visai, nes žino, kad jam vietos tenai jau nebėra. Jo niekas neprisimena, tenai jis nebegrįš, jis niekur nebegrįš… jis dings su lyg ta diena ir bus ištrintas iš istorijos, kai kiti visiškai nustos minėję jo vardą…
Nors jis ir dings, bet tieji gyvens toliau ir džiaugsis, nesupratę, kas nutiko. O kas jiems? Juk jiems tai nesvarbu, juk viskas tik prisiminimas, kurio net prisiminti jau nebereikia…
Žavu ir labai jausminga