Einu tiltu.
Slystu.
Kažkas tiesia ranką.
Nematau.
Nenoriu pagalbos.
Toliau skubu tamsiu tiltu.
Kur veda – nežinia,
Bet vis labiau nieko nematau.
Pasiklydau.
Kelio nerandu atgal,
O ir pirmyn žengt baugu.
Jaučiu, kaip kažkas bando mane už rankos paimt.
Sutrinku.
Kvėpavimas greitėja.
Baugu.
Nebijok, draugas tau ranką tiesia,
Nori tave į gyvenimo šviesą išvest,-
Tarė pašnibždom į ausį.
Išsigandus stveriu jį už rankos
Ir tyliai tariu:
Vesk į šviesą pasiklydusią avelę
Klaidžiam gyvenimo kely.
Padėk surast ateities fortūną
Ir savo praeities siūlą,
Kad dabartis nevirstų pelenų krūva,
O aš pati – šmėkla ar kapų vaiduoklis nebylus!